Ugninė salamandra yra vidutinio dydžio varliagyviai. Suaugusiuju kūno ilgis svyruoja nuo 15 iki 25 cm, tačiau kai kurie individai gali užaugti net iki 30 cm. Kūno spalva yra juoda su ryškiais geltonais arba oranžiniai raštais. Šie gyvūnai neturi ryškaus lytinio dimorfizmo, tačiau patelės paprastai būna šiek tiek didesnės nei patinai. Senovėje buvo tikima, kad salamandros gali išgyventi gaisrą, o jų pavadinimas kilęs iš arabų žodžio, reiškiančio „gyventi ugnyje“.

Ugninės salamandros yra plėšrūnai. Jų mitybą sudaro įvairūs bestuburiai – sliekai, sraigės, vabzdžiai, šimtakojai.

Ugninės salamandros įprastai slepiasi po akmenimis, kelmais arba plyšiuose, netoli vandens telkinių, kad išsaugoti savo kūno drėgmę. Natūraliai paplitusi vidurio ir pietų Europoje, taip pat Šiaurinės Afrikos ir Artimųjų Rytų dalyse. Žiemos metu Europoje ir vasaros karščiais Artimuosiuose Rytuose dažniausiai būna neaktyvios. Šie gyvūnai turi puikią orientacijos atmintį – jie grįžta į tas pačias žiemojimo vietas.

Jų pagrindinė apsaugos priemonė prieš plėšrūnus yra toksiškos medžiagos, kurios išsiskiria iš specialių liaukų už akių ir išilgai kūno. Šios neurotoksinės medžiagos gali būti purškiamos į plėšrūnų pusę, kad atbaidytų juos nuo užpuolimo.

Ugninės salamandros vaidina svarbų vaidmenį ekosistemose, padėdamos kontroliuoti bestuburių populiacijas, ypač sliekų ir sraigių. Be to, jų buvimas gali būti svarbus ekosistemų kokybės rodiklis, nes šie gyvūnai yra jautrūs aplinkos užterštumui, ypač vandens kokybei.

Nors ugninė salamandra nėra įtraukta į nykstančių rūšių sąrašus, tačiau ateityje jų populiacijos gali būti pažeidžiamos dėl gyvenamųjų teritorijų nykimo, užterštumo ir buveinių fragmentacijos.