Egiptinis skraidantysis šuo yra vidutinio dydžio šikšnosparnis, paplitęs visoje pietinėje Afrikoje iki pat Sacharos, Egipte ir Arabijos pusiasalyje. Jie dažniausiai sutinkami tropiniuose lapuočių Afrikos miškuose, savanose ir Viduržemio jūros miškuose Turkijoje. Šie šikšnosparniai dažniausiai gyvena drėgnose miškuose, kuriose gausu vaismedžių, tačiau gali prisitaikyti ir sausesnėse vietovėse.

Egiptiniai skraidantieji šunys turi tamsiai rudą arba pilką kailį, kuris ant pilvo dažnai būna šviesesnis. Aplink kaklą dažnai matoma gelsvos arba oranžinės spalvos kailio apykaklė. Jie turi dideles akis, kurios puikiai pritaikytos matyti prietemoje ir naktį. Sparnų membranos tamsiai rudos, o pirmieji du pirštai turi nagus. Suaugę patinai dažnai būna didesni už pateles ir gali pasiekti 80–170 g svorį, o jų sparnų ilgis siekia iki 60 cm.

Egiptiniai skraidantieji šunys yra vaisėdžiai, ir jų mityba daugiausiai susideda iš sunokusių vaisių ir sulčių. Kas naktį jie suvalgo 50-150 % savo kūno svorio vaisių. Svarbu tai, kad jie sukramto tik vaisių minkštimą, tačiau išspjauna sėklas ir tokiu budu padeda augalams plisti.

Šie šikšnosparniai gyvena grupėmis, kurios gali svyruoti nuo 20-40 narių, iki didelių kolonijų, kuriose yra net iki 9 000 individų. Egiptiniai skraidantieji šunys aktyvūs vakarais ir naktį, o dieną dažniausiai ilsisi tamsiose ir šiek tiek drėgnose vietose, tokiose kaip urvai, pastatų rūsiai ar griuvėsiai.

Egiptiniai skraidantieji šunys dauginasi du kartus per metus. Patelės gimdo tik po vieną jauniklį, tačiau kartais gimsta ir dvyniai. Naujagimiai šikšnosparniai būna bejėgiai ir visą laiką prisikabinę prie motinos pilvo, tačiau greitai vystosi ir per kelias savaites tampa nepriklausomi.

Egiptiniai skraidantieji šunys naudojasi echolokacija – jie išskiria trumpus garso impulsus, kurie padeda orientuotis tamsoje. Ši echolokacija yra skirtinga nuo kitų šikšnosparnių, nes jie naudoja savo liežuvį, kad sukurtų garsus, panašius į delfinų echolokaciją.

Egiptiniai skraidantieji šunys nėra grėsmėje, tačiau jų populiacijos gali būti paveiktos brakonieriavimo ir ūkininkavimo veiklos, ypač prarandant natūralias poilsio vietas. Nors šie šikšnosparniai išlieka rūšimi, kuriai keliama maža grėsmė, jų roostų vietos vis dar gali sumažėti dėl žmonių veiklos.

Egiptinių skraidančiųjų šunų populiacijos yra stabilios ir šiai dienai išnykimo grėsmės nėra, tačiau dėl brakonieriavimo ir ūkinės veiklos ateityje gali sumažėti jiems tinkamų buveinių.